Apie Projektai Kontaktai
PACŲ RŪMŲ ISTORIJA
Pacų rūmų istorija.
Vilniaus senamiestis – tai visos Lietuvos ir sostinės istorija užfiksuota gynybinėje, civilinėje ir įvairių konfesijų religinėje architektūroje, su savita miesto raida, kvartalais, gatvių tinklu, su miesto istorinių ar stilistinių laikotarpių žymėmis pastatuose, su socialiniais gyventojų sluoksniais, su atskirais ir bendrais miesto bendruomenių gyvenimais. Juk daug skirtingų kultūrų kūrė Vilnių, mūsų miestą savu laikė ir tebelaiko ne tik lietuviai, bet ir lenkai, vokiečiai, rusai, žydai, baltarusiai ir dar dagelis kitų tautos atstovų.
Šalia Vilniaus Universiteto yra Pacų rūmai, kurių fasadas iki šių dienų neišsaugojo savo vėlyvojo baroko stiliaus skulptūrinės puošybos elementų.
Pacų Rūmai – dviejų aukštų Rūmai su vidiniu kiemu. Šių Rūmų istorijoje dar daugybę neatsakytų klausimų.
Rūmus pastatė Pacai. Ši šeima buvo labai įtakinga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1628 m. Šv. Jono gatvėje esantį pastatą įsigijo LDK raštininkas Steponas Kristupas Pacas, kuris vedė Oną Marcibelę Rudaminaitę, kurių sūnus Kristupas Zigmantas paveldėjo šiuos Rūmus. Kristupas Zigmantas daug keliavo, mokėsi. 1588 m. jis tapo LDK kancleriu. Kristupas Zigmantas sukaupė didžiulius turtus, jo rezidencijos garsėjo prabanga.
1655 m. Rūmai Šv. Jono gatvėje karo su Maskva metu buvo apiplėšti ir sudeginti. Rusijos armiją iš Vilniaus išvijus, jie atstatyti ir vėl išpuošti. Rūmų interjerą puošė sieninė tapyba, o kiemo fasadus – arkada. Šiauriniame Rūmų korpuse buvo įrengta puošni pobūvių salė. Po Kristupo Zigmanto Paco mirties Rūmai atiteko tolimam jo giminaičiui – Kazimierui Mykolui Pacui, kuriam mirus, jo turtus paveldėjo brolio Jono Kazimiero sūnus – Juozapas Pranciškus Pacas, kuriam valdant Rūmai Šv. Jono gatvėje 1748 m. sudegė. Jų neremontavo nei Juozapas Pranciškus Pacas, nei po jo mirties Rūmus paveldėjęs sūnus Mykolas Jonas Pacas, paskutinis iš kadaise turtingos ir įtakingos Pacų giminės. Dėl politinių aplinkybių 1771 m. Jonas buvo priversas emigruoti, jo valdos buvo sekvestruotos. 1783 m. nesutvarkytus apgriuvusius Pacų rūmus įsigijo LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, kuris juos suremontavo ir išpuošė.
1793 m. Rūmus paveldėjo Aleksandro Mykolo ir Magdalenos Liubomirskos sūnus Pranciškus Sapiega Lietuvos Artilerijos generolas.
  Po 1831 m. sukilimo rūmai atiteko Gubernijos valdybai.1909 m. Sapiegų rūmai atiduodami rusų klubui. 1912 m. Rūmai pagal architekto A.Sonino projektą dar kartą pertvarkomi. Jie pritaikomi Rusų nacionalinės sąjungos reikmėms.
Iki Pirmojo pasaulinio karo šiuose Vidaus reikalų ministerijai priklausiusiuose Rūmuose, be Rusų nacionalinės sąjungos, buvo Rusų visuotinio susirinkimo restoranas “Ruskij mir”, knygynas ir paveikslų parduotuvė. M.Anatolskio vyno parduotuvė ir rankdarbių parduotuvė “Trud”.
1918 m. Rūmuose veikė lietuvių “Rūtos” draugija, 1923 m. buvo “Švyturio” bendrovės knygynas. 1919 m. čia buvo Krikščionių darbo (profesinių) sąjungų centro būstinė.
Antrajam Pasauliniam karui baigiantis buvo subombarduotas Vilniaus centrinis paštas, įsikūręs Radvilų Kardinalijos rūmuose, Pacų rūmai buvo atiduoti ryšininkams. Kurį laiką čia veikė tarpmiestinė telefono stotis ir telegrafas. Vėliau jie priklausė centriniam paštui klubo teisėmis, be to, dalis pastato buvo gyvenama 1959 m. pagal architekto Justino Šeiboko ir Bronislovo Krūminio projektą Rūmai suremontuoti ir iš dalies restauruoti. Jie pritaikyti Ryšininkų kultūros namams, juose įrengti butai. 1965 m. atnaujintas Rūmų interjeras, centrinės laiptinės lange įrengtas dailininko Broniaus Gružo vitražas. Dar kartą Rūmai restauruoti  1978 – 1991 m. pagal architekto A.Kunigėlio projektą.
Rūmų statyba ir įrengimas vyko XVII a.pab. -XVIII a. pr. Tuo metu vyko ir interjero bei fasado dekoravimo darbai. Salės dekoruotos iliuzionistinės barokinės tapybos stiliumi, panaudoti ginkluotės motyvai. Fasado lipdiniuose pano vaizduojamos panoplijos – karo trofėjų ornamentai, sukabinti ir surišti ilga draperija. Virš pano rastos kelios eilės nudaužytų plytų – buvusio karnizo vieta.
Atliekant architektūrinius fasado tyrimus apie 1990 m. buvo atidengti lipdiniai pano, su buvusio reljefinio ornamento likučiais, tačiau tuo metu nebuvo išsamiau tyrinėti ir uždengti plokštėmis. 2002 m. lapkričio mėn. Pano buvo ištirti ir užfiksuota esama padėtis.
Atkuriant lipdybines kompozicijas buvo laikomasi prielaidos, kad jos sukurtos panašiu laikotarpiu kaip ir Petro Povilo bažnyčios pano.
 
Į viršų
Atgal